Buvusio pavaduotojo A. Siaurusaičio prisiminimai
Su Aukštakalnio mokykla susijęs nemažas gyvenimo tarpsnis – pusantro dešimtmečio – nuo įkurtuvių iki skyrybų su gimnazija. Gražus metas. Taip visada atrodo, kai atsigręži į savo jaunystę.
1982-ųjų rugsėjį į Aukštakalnio vidurinę atėjau jau įveikęs ir mokytojo, ir pedagoginio proceso vadybininko pradžiamokslį – buvau dirbęs direktoriaus pavaduotoju dviejose kaimo mokyklose. Bet didelis vidurinės mokyklos kolektyvas bei darbų apimtis vertė kasdien mokytis vis naujų ir naujų dalykų. Juolab, kad direktorius Minius Žiulys patikėjo svarbų dispečerinį barą. Tvarkaraštis, darbo apskaita, kolegų darbo rezultatų vertinimas – tai iš esmės kasdienis bendravimas su kolegomis, rūpinimasis kolektyvo darbo nuotaika ir sėkme. Laimei, greta buvo būrys patyrusių mokytojų, iš kurių sulaukiau vertingų patarimų. Jau pirmaisiais metais teko kuruoti keliolikos jaunų mokytojų stažuotes. Dabar galiu pasakyti, kad mokiausi ir iš jų, nes daugelis tapo (o gal jau buvo iš pašaukimo) puikūs specialistai, tikri jaunimo vedliai. Jaučiau direktoriaus palaikymą. Bet dabar, ant išminties kalnelio užkopęs, suprantu, kad tuomet, priimdamas į komandą mane, menkai pažįstamą, M. Žiulys smarkiai rizikavo.
Mokykla sparčiai augo. Atsirado antroji pamaina. Geras trečdalis kolegių moterų dirbo dviejose pamainose. Sudaryti palankų tvarkaraštį visiems darėsi vis sudėtingiau. Kompiuterinių tvarkaraščio programų tuomet dar nebuvo, o ir koks kompiuteris būtų susidorojęs su daugybe privačios informacijos – kas kada gali dirbti ir kada turėtų sugrįžti namo. Vienu metu buvo 83 klasių komplektai, dirbo daugiau nei 160 pedagogų. Tad dėkoju ir tiems (o ypač – toms), kurie suprato, ir tiems, kurie, neilgai pykę, atleido. Kiek sutinku – sveikinasi...
Neriant į prisiminimų upę, apima įvairios jausenos. Pirma, džiugina šviesiosios akimirkos. Sutikta daugybė įdomių žmonių, asmenybių. Prisiminimai kartais sužaižaruoja tokiomis spalvomis, kad net nustembi susigėdęs, kad anuomet, kasdienybės rutinoje, esi to nepastebėjęs. Kartais nuoširdžiai džiaugiesi, pasijunti net svarbesnis sau, nes dalyvavai reikšminguose įvykiuose kartu su tais žmonėmis. Ir antra, atsiranda galimybė iš naujo įvertinti dalykus, kai buvai neteisus ar tiesiog nedėmesingas tiems aplinkui buvusiems puikiems žmonėms. Jautiesi jiems nusikaltęs, bet pakeisti būtojo laiko nebegali. Net prisipažindamas tai memuarų tekste.
Daug nutikimų prisimenu iš bendravimo su mokiniais. Kartais ir mane dar atpažįsta. Užkalbina solidūs barzdoti ponai, malonios moterys. Atsiprašau, kad kartais jiems tenka priminti savo vardus ar mergautines pavardes... Šį rugsėjį po vieno literatūrinio renginio Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje teko šnekėtis su buvusia mokine. Ji priminė mano jau užmirštą faktą: kažkada už rašinį apie romano „Altorių šešėly“ problemas parašiau dvejetą, nes supratau, kad rašo vadovėlinėm frazėm, o kūrinio neskaičiusi. Dabar, kai mokyklą jau baigė jos pačios vaikai, bendravom juokaudami. Sakė, kad nepykusi ir tada, nes supratusi, kad esu teisus. Staigmena laukė Mokytojų dienos vakarą. Skambutis į duris. Prie slenksčio išvydau tą pačią simpatišką moterį. Ir ne tuščiomis – krepšelyje buvo tipiška dovana pensininkui: graikiškas riešutas su palinkėjimų užrašais, medaus indelis ir rankų darbo kojinės. Gražios kojinės – net gaila mūvėti. Sakau, įsirėminsiu ir pasikabinsiu ant sienos... Nes gėlių esu gavęs įvairių, pačių prašmatniausių, o kojines – pirmą kartą...
O dabar žodis besimokančiam jaunimui. Savo mokiniams esu ne kartą citavęs Algimanto Baltakio eilutes: „Sunku gyventi, kai gyventi lengva...“. Ir linkėdavau, kad gyvenimas laiku užbarstytų druskos. Visiems norėčiau priminti, kad mokymasis – ne tik pramoga, nors mokytis linksmai – didelis malonumas. Dabar, kai technologijos suteikia tokias galimybes, svarbu dar paauglystėje surasti savo kelią. Na, o jeigu tame kelyje sutiksite išmintingą vedlį – gerą mokytoją, – jums gyvenime pasisekė.
Mano anūkas Vincas – tik pirmokas. Pirmąjį rugsėjo savaitgalį lankėme Utenos rajono piliakalnius. Užkopėme ir ant Narkūnų. Vincas savarankiškai įveikė užrašą, gotiškom raidėm iškaltą kunigaikščio Utenio žiedo briaunoje: „Nugalėjęs kitus esi galingas, nugalėjęs save – nenugalimas“. Tai palinkėjimas mums visiems – nugalėdami kasdienybės smulkmenas, puoselėkime mokyklos simbolių esmę, saugokime tai, kas žmogų daro žmogumi.
Nugalėti save
Algimantas Siaurusaitis
buvęs mokyklos direktoriaus pavaduotojas mokymui ir auklėjimui
