Buvusio lietuvių kalbos mokytojo S. Eitminavičiaus prisiminimai
Dabar galvoju, kad gyvenimas šioje mokykloje pirmiausiai susijęs su jaunyste. Atėjau čia kaip užklasinio ir užmokyklinio auklėjimo organizatorius – buvo tokia pareigybė. Atėjau daugybės dalykų nesuprantantis, tačiau turintis jėgų bei noro suvokti, pamatyti, atrasti, pradžiuginti, nustebinti, užfiksuoti.
1982 metais ir 2022 metais aš juk ne toks pat. Bet jei imčiau ieškoti skirtumų, susipainiočiau, todėl pamėginsiu įvertinti tą savo praeitį lyg iš šalies žiūrėdamas. Šimtai nutarimų, reikalavimų, darbas dviem pamainom, namie du maži vaikai – tik galiu atsidusti: tada viską galėjau suderinti, bent jau mėginau tai padaryti.
Man 1982 metais taip atrodė: turiu sugalvoti ką nors tokio, kad patiktų mokiniams, kolegoms. Prisiglaudžiau prie teatro. Pradėjome nuo Violetos Palčinskaitės pjesės „Aš vejuos vasarą“. Kaip mums buvo smagu repetuoti, kaip smagu! O premjera jau tikras dvasinis įvykis. Vėliau spektaklių turėjome daug. Režisierių, aktorių irgi nemažai. Grožis, rūpesčiai, džiaugsmas – visa tai dovanojo teatro festivaliai. Pamenu, labai labai anksti išeinu į mokyklą (kadangi vaikai dar miega, apsirengiu nejungdamas šviesos) – prasideda mano lakstymai, lakstymai. Apie pietus kolegė sako: „Mokiniai klausia, kodėl jūs šiandien nevienodais batais apsiavęs. Kad teatras?“ Pasižiūriu – tikrai nevienodi. Prisimenu, kaip vaidinome Juozo Erlicko „Blinkuvą“, Juozo Grušo „Meilę, džiazą ir velnią“. Jautėme, kad vyksta kažkas labai svarbaus. Ta jausena lydėjo ne kartą. Buvome aktoriai, režisieriai, žiūrovai, vertintojai. Kas išliko? Baigiasi spektaklis, plojimai, o mes dar nenorime išsiskirstyti. Dar šiek tiek pagyventi ta kitokio pasaulio kitokia būsena. Man tai dovana.
Renginių būta nemažai – reikėjo taip lakstyti, kaip vėliau jau niekada nelaksčiau. Pamenu, baigiasi pamoka, nubėgu į aktų salę, o ji dar nesutvarkyta – valytoja apsirgo. Užsirakinu, švarką, kaklaraištį ant kėdžių, imu skudurą, šepetį ir su šypsena išplaunu, sutvarkau. Tada vėl gražiai apsivilkęs dingstu. Kas tai buvo? Jaunystė. Pamenu, mergaitė rėkia ant pagyvenusios moters, kuri išduodavo raktus. Kaip šitaip? Sureaguoju, nueinu pas tėvus, o mama vos manęs neišvaro: „Jums toks tonas nepatinka? Dar ko prasimanysit?“ Žinoma, žodžių išgirdau gana bjaurių. Buvau atsakingas ir už darbą su mokiniais, linkusiais į nusikaltimus. Mergaitė apsivogė. Einam pas tėvus. Lepteliu nepagalvojęs: „Atnešk, kas pavogta.“ Kad pradėjo nešti, kad pradėjo. Striukė ar striukės užkastos lauke – ėjom ten. Atvažiuoja vokiečių delegacija. Kelias paras esu su jais: ir kelionėse, ir Sudeikiuose, kur nakvojom. Svečius išleidžiam, persivelku ir aktų salėje pradedu vesti renginį... vokiškai. Kurį laiką nesuprantu, kodėl taip keistai reaguojama. Talkos kolūkyje, ekskursijos, budėjimas šokiuose, susirinkimai, posėdžiai, įvairiausi rūpesčiai – kas visa tai globojo? Jaunystė. Mokytojų diena. Salėje ant grindų rudens lapai – mes šokame, šokame. Kolegos, juk niekada to nepamiršime – toks mano, jau ne jaunystės žmogaus, sentimentalus kreipinys.
Bet pats laikas atsigręžti į pamokas. Buvo galimybė jose išgyventi daug mielų akimirkų. Dabar tai saugau savo dvasiniame archyve. Saugau mokinių šypsenas, suabejojimus, pasipiktinimą, pritarimą ar nepritarimą, abejingumą ar norą, kad pamoka būtų kitokia, šventiškesnė. Kaip vėliau supratau, saugau tiek džiaugsmą, tiek skausmą.
Saugau kolegų gerumą. Būta labai gražių priėjimų, mielų sakinių ar jaukios šypsenos kažkur skubant. Būta visko, bet tą viską galėjo įveikti jaunystė, kuri mėgsta rizikuoti, daryti klaidų, mėgsta išsipasakoti bei tikėti, kad ateity mūsų žingsniai turėtų patobulėti, kad ateity tikriausiai gražiau eisime mokyklos, kaip unikalaus labirinto, pasiūlytomis kryptimis.
Jaunystės globojamas
Stepas Eitminavičius
