Buvusios pavaduotojos L. Kaušylienės prisiminimai
Dažnai vaikštant įprastu maršrutu Dauniškis – A. ir M. Miškinių biblioteka – ežero pakrantė, besikeičiančių spalvų ir formų fone kartais pavyksta išvysti ir mielų buvusių kolegų veidų. Kartą sutikau kaip visada malonią ir besišypsančią mokytoją Zitą, kuri priminė apie artėjantį mokyklos jubiliejų. Ji paprašė prisiminti ir aprašyti kokį nors epizodą iš mokykloje prabėgusių metų. Taip, epizodų su įvairiausiomis nuotaikomis būta daug. O kuris gi svarbiausias?
Gera prisiminti nuoširdų, tolerantišką mokyklos direktorių, kuris subūrė mus, pavaduotojus, atėjusius iš skirtingų kolektyvų, atsakingam darbui besikuriančioje mokykloje. Subūrė didžiulį kolektyvą mokytojų, kurie darniai ir su dideliu atsidavimu dirbo tūkstantinėje mokykloje.
Mintimis ieškojau epizodų keliaudama per kabinetus, prisimindama visus juose dirbusius kolegas. Susitikimų epizoduose – ryškios, linksmos ir elegantiškos užsienio kalbų mokytojos. Lyriškos, kūrybingos ir svajingos lituanistės. Mielos, nuoširdžios mano draugės gamtininkės. O trečiasis aukštas – įspūdingas, tikslus, matematiškas, prie jų glaudžiasi istorija ir geografija. Čia smagių kasdienybės epizodų niekada nestinga, nes čia karaliauja humoro jausmo nestokojantys puikūs pedagogai – asai. Norėčiau stabtelėti prie visiems žinomo kabineto, kur ne tik mokiniai mokomi pažinti buitį, bet ir mes, mokytojai, mėgdavome užsukti. Kam smagi kavos pertraukėlė, kam ir asmeniškesnė priežastis. Čia priimtas ne vienas svečias iš įvairiausių kraštų, čia kartais ir daina nuskambėdavo. Net ir dabar norisi sakyti ačiū šio kabineto šeimininkėms, darbščioms, išradingoms ir labai nuoširdžioms.
O dabar – svarbiausias korpusas, kur būta daug malonių, nepamirštamų epizodų. Čia – pradinukai. Ir dvylika puikių, be galo darbščių, motiniškai mylinčių vaikus, visada besišypsančių, gerbiančių ir suprantančių viena kitą pradinukių. Jos – visada šiltai prisimenamos kolegės. Ir po daug metų prisimenu sakinį, daug pasakantį apie mūsų tarpusavio santykius: „Ateikit šiandien į mūsų klasę, rašome kontrolinį, kai jūs sėdite, vaikai labai susikaupia ir gauname puikius rezultatus“.
Tai kurį epizodą išskirti? Nežinau. Man jie visi be galo svarbūs ir brangūs. Visi prisiminimai – labai gražūs. Kalbant gamtininkų kalba – rožiniai kaip flamingai. O gyvenimas – kaip zebras, dryžuotas: balta − juoda. Neminėjau nė vieno vardo, nes minėti reikėtų visus kolegas, jų būtų dešimtys, o tai jau būtų ne epizodai, o statistika. Nestabtelėjau ir prie kai kurių kabinetų, nors ir labai norėjosi. Deja, už jų jau lauktų tuščia tyla, nes tų kabinetų šeimininkai jau iškeliavę į Amžinybę ir su jais pasikalbėti galiu tik mintimis.
Visas mokykloje praleistas laikas – vienas didelis Gyvenimo epizodas, vis dar šildantis jau rudenėjančiose dienose.
Laima Kaušylienė
