Buvusio istorijos mokytojo V. Eismanto prisiminimai
Nemeluosiu sakydamas, kad gyvenimas (taip – gyvenimas!) šioje mokykloje suteikė daug džiaugsmo ir prasmės, įkvėpė pasitikėjimo kolegomis ir savimi. O atsiradau tuometėje 6-oje netyčia: 1984 metais kyla nenumaldomas noras grįžti iš Marijampolės (tada Kapsuko) į savuosius kraštus. Vasaros pabaigoje užeinu į Utenos švietimo skyrių pasisiūlyti ką nors nuveikti. O ten sako: Aukštakalnyje kaip tik yra laisva istorijos mokytojo vieta. Ateinu. Direktorius toks didelis... Toks geromis akimis... Pakviečia pavaduotoją. Tas – jaunas blondinas su akinukais... Sako, džiugu, kad atėjote. Gal jums pavyks. Su ankstesniuoju mokytoju šiemet teko atsisveikinti (o mokykla gyvuoja tik trečiuosius metus!). Nieko sau, pagalvoju, disciplina... Na, kaip nors...
Pamokų duoda daug. Labai daug už 100 su viršum mėnesinių rublių. Skiria auklėjamąją klasę – 36 mažučius ketvirtokus (ketvirtokus, nes tuo metu sovietinės mokyklos pradinėje mokykloje buvo trys klasės): 12 mergaičių ir 24 berniukus. Vėliau paaiškėja, kad mažųjų klasėse yra ir 40, ir 42. Pirmasis pedagogų tarybos posėdis. Aktų salė pilnutėlė. Daug sveikinimų ir puokščių – vėl jauni specialistai. Apsidairęs suvokiu, kad atrasti vyresnį nei penkiasdešimties kolegą sunkiau, nei sutikti rudąjį lokį Lietuvos giriose...
Taip prasideda mano gyvenimas mokykloje. Nuo devynių ryto iki septynių vakaro, nes dirbame dviem pamainomis. Iki septynių tik pamokos, o po jų auklėtiniai dar turi patys susitvarkyti savo kabinetą – iššluoti, išplauti grindis, nuvalyti suolus, lentą, išnešti šiukšles... O jie gi maži – reikia rodyti ir rodyti... Rytą ateis švaros komisija, patikrins. Jei blogai sutvarkyta – bars. Auklėtoją, žinoma. Ir taip šešias dienas per savaitę. Dar reikia aplankyti prasčiau besimokančius ir nedrausmingus auklėtinius jų namuose, patikrinti kaip jie gyvena, pasikalbėti su tėvais.
Lietuvoje tebeslūgso gilus sovietmetis su savo keistais (kaip dabar atrodo) ir griežtais kanonais. Tačiau čia pajuntu kitonišką dvasią. Čia niekas prikišamai neapeliuoja į komunistinę moralę. Čia niekas tavo pamokose žūtbūt neieško partinių suvažiavimų nutarimų įgyvendinimo. Čia daug demokratijos ir tolerancijos. Todėl ir būti čia gera...
Susikuria mokytojų etnografinis ansamblis. Iš pradžių dainuoja ir šoka vienos moterys. Greitai vienoms nusibosta. Kalbina prisidėti kolegas vyrus. Reikia tai reikia. Su kitais nueinu ir aš. Jaunas gi... Repeticijos vieną, kai kada du kartus per savaitę. Daugėja koncertų, gastrolių. Dažniausiai pasisekusių. Visi džiaugiamės. Gyvenimas mokykloje dar labiau pailgėja...
Ypatingos svarbos reiškinys – teatro festivaliai. Jokios prievartos, jokių įpareigojimų. Bet savotiškas ambicingo klasės vadovo garbės reikalas su klase sukurti kokį nors spektakliuką... Galvoju, ir mūsų klasei reikia pasirodyti. Ir ne bet kaip! Ką ten primityvios katinėlio ir gaidelio ar gaidelio ir vištytės inscenizacijos... Reikia rimto spektaklio! Čia knygyne nusiperku V. Žilinskaitės pasakų ir apsakymų knygelę „Robotas ir peteliškė“. Statom, – nutariu. Statom „Robotą ir peteliškę“. Norim, – patvirtina vaikai. Parašau scenarijų. Liepiu pasilikti po pamokų. Skaitau... Skaitau... Aiškinu, kaip kas turėtų būti... Tie žiūri akis išvertę! Nesupranta... Šiaip taip sulipdom kažką. Suvokiu, kad režisierius iš manęs – niekis... Geriau pačiam vaidinti. Stepas Eitminavičius pasiūlo kolegoms suvaidinti J. Erlicko „Blinkuvą“. Be jokių režisūrų. Be jokios įmantrios scenografijos. Pirmieji Lietuvoje pastatom! Akademiniai teatrai „Blinkuvą“ suvaidina gerokai vėliau. Dūkstam scenoje ir jaučiam didžiulį malonumą. Jauni gi... Šitą gyvenimo epizodą prisimenu su didele nostalgija.
Aktų salė – mokyklos kultūrinio gyvenimo centras. Nuo ankstaus ryto iki išnaktų kažkas muzikuoja, repetuoja... Gauti valandėlę repeticijai sunkiau, nei išvažiuoti už geležinės uždangos! Pamokoms pasiruošti dažnai telieka vėlyvas vakaras arba naktis... O kur dar rudeniniai bulviakasiai Kuktiškių kolūkyje! Vieni važiuoja iš ryto, kiti po pietų. Velka mažučiai sukibę po du pilnus kibirus bulvių... Arba pavasariniai akmenų rinkimai... Niekas nepyksta, tėvai nemaištauja. Supermamyčių laikas dar neatėjęs...
Smagus buvo gyvenimas. Žinoma, ne be šešėlių. Bet tie neišvengiamai išnyksta. Ir lieka malonūs prisiminimai...
Valentas Eismantas
