Buvusio fizikos mokytojo D. Datkūno prisiminimai
Kai atvykau dirbti, mokykla jau trejus metus veikė. Norėjosi kuo greičiau įsitvirtinti naujoje vietoje. Prie to labai prisidėjo dalyvavimas mokytojų etnografiniame ansamblyje. Jau pirmosiomis dienomis prisistatė ansamblio vadovė Laima Kulakauskienė ir pakvietė prisijungti. Pasakiau, kad neturiu klausos. Sako, mums reikia šokėjų. Taip ir tapau ir šokėju, ir „dainininku“. Koncertavome ne tik mokykloje, bet ir visoje šalyje, dainų šventėse. Vos akimirkos pritrūko, kad pašokdinčiau prezidentę Dalią Grybauskaitę.
Mokykloje pripažinimas atėjo ne iš karto. Pirmaisiais metais teko patirti nemažai skaudžių nesėkmių. Mokinių pripažinimo susilaukiau po trejų darbo metų. Mokytojai savo kolega pripažino po penkerių metų. Prisimenu, posėdžiuose svarstėme klausimus, kurie šalyje iškilo tik praėjus dvidešimčiai metų.
Paskutinio skambučio rytą mokiniai eidavo žadinti mokytojų. Ankstų rytą atėjo ir pas mane pirmieji auklėtiniai. Penki vaikinai grojo mokytojo Vytauto Latono orkestre, tai kai trenkė maršą, net viso mikrorajono moterėlės apsiašarojo. Ir į mokyklą ne automobiliais važiavome ir ne lėktuvais skridome. Pėstute, pamažu, pasišnekučiuodami, daineles padainuodami nukulniuodavome.
Be abejo, mokyklos veidą kūrė ir teatrų festivaliai. Teko vaidinti mokytojų pastatytame spektaklyje „Blinkuva“ (pagal J. Erlicką). Po to ir pats su savo auklėtiniais pastačiau trejetą spektaklių. Pirmajame spektaklyje „Septintasis Heraklio žygdarbis“ pagrindinį vaidmenį sukūrė progimnazijos direktorius Arvydas Šilinskas, kitą pagrindinį vaidmenį – geras mano bičiulis, istorijos mokytojas Valentas Eismantas. UKC „Žaliaduonių“ teatro režisierės Almos Eigirdienės dovanotas varpelis iki šiol tebekabo ant sienos, o festivalio organizatoriaus Stepo Eitminavičiaus „varpelis tebekabo širdyje“.
Matyt, nemažai charizmatiškų asmenybių dirbo, jei tiek prisiminimų...
Fizikos mokytojas Danielius Datkūnas
