Buvusios pradinių klasių mokytojos R. Ramanauskaitės prisiminimai
Keista, bet atrodo, kad daugiausia klausimų dėl savo profesijos pasirinkimo išgirsta mokytojas. Jau beveik niekam neįdomu, kodėl kažkas tapo gydytoju ar pardavėja. Matyt, mes, mokytojai, esame ypatingi, keistuoliai, optimistai, norintys visada būti jauni... Mokykloje neapkerpėsi ir nesusnūsi – kiekviena diena vis kitokia, kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tu pats turi keistis. Štai kodėl aš esu mokytoja. Štai kodėl aš dirbau Aukštakalnio 6-oje vidurinėje mokykloje. Čia visada buvo pilna rimtų darbų, gerų idėjų, gražių svajonių – čia niekada negalima buvo nurimti.
Dar ir šiandien dažnai suskamba ausyse melodija „mes maži piemenėliai, mūsų trumpi kailinėliai, mumis labai šalta šalta...“ iš pasirodymo „Piemenėliai“. Ir širdį aplanko džiugesys. Kaip smagu buvo! Gastroliavome su šia etnografine programa po daugelį miesto įstaigų. Negaliu pamiršti Viktoro Kolesnikovo polkutės, kurią jis grojo lūpine armonikėle. Labai patiko ne tik žiūrovams, bet ir mums patiems, mažiesiems artistams.
Buvau labai jauna, bet tuomet supratau, kad reikia kruopelytės džiaugsmo ir sugebėjimo įžvelgti stebuklus mažuose dalykuose. Reikia tikrai mažai: gero žodžio, šiltos rankos, šypsenos ar nuoširdaus apkabinimo. Ir tu jau prisidėjai prie to, kad viena ašara nenuriedėtų skruostu. Juk iš tiesų mums reikia tiek nedaug, kad būtume laimingi. Tūkstančio mylių kelias prasideda nuo pirmojo žingsnelio... Prisimenu, kaip rašėme ir ant medžių kabinome svajones, tikiuosi bent dalis jų išsipildė! O kaip džiaugdavomės, kad taip kvepėjo vadovėliai ir sąsiuviniai naujais viršeliais!
Kokie šaunūs buvo mokiniai! Dar ir šiandien kai kurie aplanko, paskambina, parašo, pasidomi, kaip man sekasi. Gera žinoti, kad rūpiu. Tikriausiai ne veltui buvau pripažinta šeimos mokytoja. Rinkosi tėveliai mane ir antrajai savo atžalai. Kartu mes įveikdavome mokyklos kelią kaip jūreiviai, su audromis, ramiais ir naujais kraštais, judėdami tik į priekį. Dienos, savaitės, mėnesiai, metai, kupini nenuilstamo darbo, atradimų ir pergalių, laimėjimų ir laikinų nesėkmių, greitai skrido, pakeisdami vienas kitą. Šioje mokykloje dirbau dvylika metų. Šiandien galiu tik pasidžiaugti, kad per visus darbo metus nebuvo iškilę didelių problemų.
Mokyklai jau 40 metų. Liko tik šviesūs prisiminimai ir geros viltys. Čia dirbantiems kolegoms noriu palinkėti: tegul žinių, gerumo ir geresnių žmonių santykių vėjai pučia jūsų bures dar daug metų.
Pradinių klasių mokytoja Rima Ramanauskaitė
