Direktorės J. Kaziliūnės mintys
Mokykla, kaip ir viskas šiame pasaulyje, kasmet skaičiuoja savo gyvavimo metus. Tik mokykla, kitaip nei žmogus, nesensta – čia keičiasi mokinių ir mokytojų kartos, mokiniai atlydi jau savo vaikus į mokyklą, tačiau pilnas vaikystės šurmulio mokyklinis gyvenimas parodo, kad čia visada jaunystė. Mokykla – nuolatinėje ugdymo kaitoje, tačiau tuo pačiu metu stabili savo svarba. Mokykla – žygiuojanti „koja kojon“ su kintančiu pasauliu, tačiau vertinanti patirtį ir pasitelkianti įgytą išmintį. Mokykla – nors gyvenimas joje vakar galbūt atrodė sunkus, tačiau rytoj vertinamas už prasmę ir patirtis.
Aukštakalnio progimnazijai 40 metų – tai daug ar mažai? Daug – išleistų mokinių ir čia dirbusių mokytojų istorijų prasme, mažai – dar daugelio čia besimokysiančių skaičiumi. Daug – besikeičiančio mokyklos įvaizdžio ir naujų ugdymo metodų kontekste, mažai – mokyklos misijos prasme. Taigi, noriu galvoti, kad ši mokykla šiandien yra savo brandos amžiuje, kai žinoma, kur einama ir ko siekiama bei turima patirties ir laiko tai siekiamybei įgyvendinti; kai buvę mokiniai jaučia dėkingumą už čia praleistą laiką, o esami noriai kuria savo mokyklinį gyvenimą; kai buvę mokytojai su nostalgija prisimena šviesias patirtis, o esami supranta savo profesijos reikšmingumą ir nuoširdžiai jai atsiduoda.
Mums sugrįžta tai, ką išdalijam…
Ir sugrįžta tai, ko esame verti…
Tiek gerumo…
Tų prasmingų mūsų meilės gijų –
Tiek kilnumo, dėkingumo sutelpa širdy…
Išdalijame ir patys praturtėjame…
Išdalijame ir tampam geresni…
Ir širdis iš džiaugsmo šokinėja…
Ir diena išaušta nuostabiai šviesi…
Laikas – lyg svečias,
Sutinkam – išlydim.
Laikas – tai vaikas,
Auginam ir mokom.
Laikas – tai meilė,
Apgaubiam ir tylim.
Laikas – tai LAIKAS.
Kažko vis dar LAUKTI.
(G. Mičiūnienė)
Mokyklos direktorė Jolita Kaziliūnė
