Buvusio mūsų mokyklos mokinio Ž. Urbono prisiminimai
Mokykla labiausiai įstringa į atmintį pirmaisiais metais. Tai pirmos išmoktos raidės, nauji draugai, pirmoji mokytoja. Vėliau ta meilė blėsta, nes reikia vis daugiau ir daugiau mokytis. O tą rutiną praskaidrina nebent pirmosios simpatijos ar berniukų peštynės. Labiausiai viską įvertini tada, kai po dvejų ar daugiau metų sutinki buvusius klasiokus ar mokytojus. Ypatinga pagarba buvusiai mano auklėtojai Audingai Kvaselytei, kuri, kiek žinau, ir toliau mokina matematikos paslapčių. Tuometinė „šeštoji vidurkė“, taip mes vadindavome Aukštakalnio progimnaziją, mano pirmoko akimis atrodė labai didelė ir su galybe lakstančių vaikų. 1-4 klasių vaikai turėjo atskirą atitvertą teritoriją. Taigi, pro vyresnius skuosdavome paskubomis, kad negautume „grušių“ (tai toks suspausto kumščio braukimas per plaukus, na ne pats smagiausias jausmas).
Na, o tie mokyklos kvapai... Valgykloje – cinamoninių bandelių, sporto salėje – odos ir prakaito, darbų kabinete – medžio... Dabar prisimenant taip nostalgiška... Dar norėčiau atsiprašyti tuometinio direktoriaus M. Žiulio, nes per sniego mūšius mano gniūžtė vis pataikydavo į direktoriaus langą. Žinoma, kaltų niekas nerasdavo. Kadangi buvau, kaip supratote, ganėtinai taiklus ir atkaklus, tai tapo mano profesija. Tapau profesionaliu krepšininku ir šiame darbe esu lyg šiol. Linkiu mokyklai gyvuoti dar 40 metų, o tada – nebetoli bus ir šimtas!
