Buvusios mokinės – mūsų mokyklos lietuvių kalbos mokytojos V. Steponėnienės prisiminimai
Išgirdus žodžių junginį mokyklos suolas, iš karto prisiminimai nuneša į pradines klases. Į mokyklą pradėjau eiti nuo šešerių metų. Turbūt todėl viskas tada atrodė milžiniško dydžio: pati mokykla, jos durys, rūsys, valgykla, kiti mokiniai. Tačiau visų didžiausi, baugiausi ir paslaptingiausi buvo laiptai. Kiekvieną kartą lipdama į trečią aukštą, kur ir buvo mano pradinės klasės kabinetas, jausdavau baimę ir nerimą. Tais pačiais laiptais, dabar jau po daug metų, pati lipu kaip mokytoja ir prisimenu tuos jausmus. Aišku, po šitiek metų laiptai gerokai sumažėjo, o tarp jų atsirado ir liftas.
Mano pirmoji Mokytoja buvo Verutė Tarailienė. Tai nuoširdumo, atsidavimo kitam žmogui, pareigingumo ir atsakomybės pavyzdys. Dar iki šiolei Mokytoja prisimena visus mus vardais ir pavardėmis, žino, kur kuris mokėsi ar ką veikė, kaip jam sekasi, nors mūsų buvo daugiau nei trisdešimt. Džiaugiuosi, jog mokiausi šioje mokykloje, nes nuo penktos klasės sutikau tik pačius geriausius, įdomiausius ir atsakingiausius Mokytojus. Pamilti lietuvių kalbą, suprasti ją kaip sistemą, įžvelgti grožį paskatino lietuvių kalbos Mokytojos Gražina Vaitonienė ir Jolanta Juodkienė. Matematikos paslapčių ir labirintų vingiais vedė Mokytojos Alvyda Ambraškienė ir Aldona Damidavičienė. Su pagarba prisimenu ir kitus Mokytojus: istorijos, vokiečių kalbos, rusų kalbos, chemijos, fizikos, geografijos, dailės, darbų, fizinio ugdymo bei kitus. Mano pirmoji auklėtoja buvo Janina Černiuvienė, po to ją pakeitė rusų kalbos Mokytoja Anfisa Karalienė. Kiekvienas Mokytojas – vis kita asmenybė ir kita istorija su savo gražiais prisiminimais. Vieni neleidžia savęs užmiršti dėl kažkada išmokytos nerti servetėlės ar kepamų čeburėkų, kitus prisimeni, kai žvelgi į žemėlapį, dar kiti primena save, kai kažką skaitai, užgirsti ar pamatai...
